Mano mintys apie kūrybą.

Yra kepėjai ir yra Kūrėjai.

Kiekviena diena, praleista be kūrybos - tuščiai praleista diena.

Kurti - vadinasi gyventi.

Kūrybos akimirka atstoja valandą gyvenimo.

Kūryba - pastovus ir nuolatinis procesas; 99 % darbo, 1% - talento.

Leisti sau kurti - tapti nepriklausomu nuo vidinių suvaržymų ir baimių.

Kai kuriu - manęs nėra. Aš išėjęs...

Kūryboje nuolatos turi būti daugiau klausimų nei atsakymų. Kitaip neliks ko ieškoti ir siekti atskleisti.

Kūryba be klaidų - prarasta galimybė sužinoti visą tiesą apie kūrinį.

Kūryba - ne kalbėjimas aplinkai apie save. Tai - santykis su pačiu savimi supančioje aplinkoje.

 Jei negalėčiau kurti - išprotėčiau!



Kūryba - labai egoistiška būsena - ji suryja tave iki mažiausios ląstelės, nepalikdama nieko.

Kuri - vadinasi ieškai.

Nesvarbu, ką jūs manote apie mano kūrybą - svarbu kad AŠ KURIU!

Žmogaus tikslas gyvenime - būti laimingu. Mano laimė - Kūryba.

Geriausi tvariniai liks niekada nesutverti - jie tveriami...

Piešimas - tai džiaugsmas. Kiek laiko piešiu - tiek ir džiaugiuosi. 

Kūrybinė abstinencija - tikras prakeiksmas kūrėjui...

Kai nieko nedarai - tai niekas ir nepasidaro...


--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


   -2009-

Kūryba ir komercija. Kūryba ir biurokratija. Štai tai man senokai neduoda ramybės ir skatina atsiskirti nuo masinės psichozės programavimo kūrybos atžvilgiu.  Kurti tam, kad gerai tai parduoti? Kai kuriems tai ko gero vienintelis pragyvenimo šaltinis... garantuojantis išlikimą rinkoje ir komercijos sūkuryje, tačiau įvelkantis į nematomus tramdomuosius marškinius... Ko gero tai ne man... ne todėl, kad jausčiausi neįvertintas ar neatrandantis sėkmingo kūrinių pardavimo recepto. Tiesiog nelieka asmens individualumo ir pasirinkimo ką, kaip ir kada bei kam, kurti. Aišku "sėkmingi" ir madingi kūrėjai pasiūlys susikišti individualumą ir kitas pasirinkimo galimybes į vieną vietą. Neramu tik dėl to, kad pernelyg akcentuojamas vienakryptis kūrybos kelias šiandienos laiku. Kurti, kad parduoti. Ir tik nedaugelis kuria sau, kaip sau, tik sau... Meno komercija... ir jei neduokdie būsi individualistas - liksi marginalu, būsi apšauktas neformatu ir kitais meiliais žodeliais bei gi epitetais bei visuotinu kūrybos ignoravimu... jei sugalvosi tą kūrybą kam nors pristatyti susipažinimui... Gal ir gerai, kad netenka suktis bent vienoje iš minėtų dalių - kūryba lieka tik kūryba, sielos atgaiva po valdiško darbo...

     Nesiginu, kad netenka parduoti savo sutvertų tvarinių - tiesiog jie nėra tveriami pagal užsakymą, o jau būna gatavai atlikti  ir gyvena mano namuose, darbe, tėviškėje, pas gimines ir draugus... ir jei žmogui tai pasirodo verta dėmesio ar užsigeidžia turėti savo namų aplinkoje - prašau. Už simbolinį atlygį tvarinys Jūsų!  Tiek tos komercijos mano tvėryboje... Bet esmė lieka viena - tveriu ne dėl komercijos! 

    Sėkmingo savęs kaip kūrėjo pardavnėjimo pradmenų moko jau mokykloje - technologijų ir dailės pamokose kuriama būsima vartojimo visuomenė... Busimi pirkėjai, vartotojai ir kūrėjai tarpsta viename švietimo katile, iš kurio paberti išeis vieni kurti kitiems... ir kaip būtų gaila, dažniausiai kurti tai kas geriausiai perkama... Taip, nuo karalių rūmų dailininkų ne daug kas pasikeitė... 

    Meno biurokratai. Jų pilna visur. Tai anokie meno kritikai, istorikai, recenzentai, komentatoriai ir kito plauko prisiplakėliai, be savo pagrindinės veiklos - kūrybos pavertimo popierių kalnais, neturėsiantys jokio užsiėmimo. Organizacijos, sąjungos, profsąjungos, suryjančios kūrėją ir apverčiančios įvairiais įpareigojimais, įstatais, nuostatais, rėmais... Gerai, kad į tas biurokratines mašinas galima lįsti savo noru... tikintis atskirose situacijose užtarimo, pritarimo, populiarinimo ir t. t. t....

(bus gal kada daugiau...)